Pensija — tai ne tik skaičius mokėjimo dokumente. Tai atsakymas į klausimą: ar galėsiu gyventi oriai, kai nustosiu dirbti? Ir Europoje atsakymai į šį klausimą ryškiai skiriasi — priklausomai nuo to, kurioje šalyje praleidote savo darbinį gyvenimą.
Bendrovės Moorepay tyrimas, apėmęs 39 Europos šalis, parodė: pensijų dydis Europoje gali skirtis dešimt kartų ir daugiau. 39 Europos šalyse pensijų ir pragyvenimo lygio santykis svyruoja nuo 22% Gruzijoje iki 225% Liuksemburge.
Viename skalės gale — neabejotini lyderiai. Liuksemburge vidutinė valstybinė pensija siekia 28 790 eurų per metus, esant 12 791 eurų pragyvenimo minimumui — tai reiškia, kad pensininkas gyvena daugiau nei dvigubai virš minimalaus lygio. Pensijos taip pat daugiau nei dvigubai padengia pragyvenimo lygį Italijoje (210%) ir Suomijoje (208%), o Ispanija (199%) ir Danija (189%) visai arti šios ribos.
Vidutiniame ešelone — šalys, kuriose pensijos užtikrina 100–150% pragyvenimo minimumo: Šveicarija (131%), Airija (126%), Jungtinė Karalystė (120%), Lenkija (112%), Čekija (108%) ir Graikija (103%). Tai dar gana oraus gyvenimo lygis, nors ir be pertekliaus.
Aukščiausios išmokos Danijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, kur pagyvenę žmonės vidutiniškai gauna atitinkamai 6 700, 4 000 ir 2 750 eurų per mėnesį.
20 iš 39 ištirtų šalių valstybinės pensijos nepakanka pragyvenimo minimumui padengti — ir tai neįskaičiuojant būsto nuomos. Įtraukus nuomą, vaizdas taptų žymiai niūresnis.
Arčiausiai skurdo ribos — Rytų Europos ir Balkanų šalys. Sunkiausia padėtis: Gruzija (22%), Albanija (29%), Ukraina (29%), Moldova (42%). Šiose šalyse pensija nepadengia net pusės pragyvenimo minimumo.
Bosnija (53%), Kipras (58%), Šiaurės Makedonija (61%), Turkija (64%), Latvija (65%) — taip pat nelabai gerojoje padėtyje. Rytų Europos ir Baltijos šalyse pensijos dar mažesnės: vidutinė mėnesinė pensija Estijoje — 569 eurai, Latvijoje — 421 euras.
Šiame žemėlapyje Lietuva užima kuklią, bet ne katastrofišką vietą. Valstybinė pensija šalyje padengia 85% pragyvenimo minimumo — neįskaičiuojant nuomos. Tai reiškia: būtiniausiems poreikiams pinigų užtenka, tačiau atsargų nėra.
Vidutinė senatvės pensija nuo 2025 metų pradžios išaugo maždaug 73 eurais — iki 673 eurų. Vidutinė pensija tiems, kurie turi reikiamą darbo stažą, siekia 721 eurą.
Palyginimui su regiono kaimynais: Estija padengia 91% pragyvenimo minimumo, Latvija — tik 65%. Taigi Lietuva yra tarp dviejų Baltijos kaimynių.
Pasak ekonomisto Raulo Eametso, nepaisant to, kad lietuvių pensininkų padėtis išlieka šiek tiek prastesnė nei Europos vidurkis, istoriniame kontekste Lietuva gyvena geriau nei dauguma šalių su panašia istorija. „Baltijos šalys vis dar atsilieka nuo Estijos ir Čekijos, tačiau Lietuva jau atrodo geriau nei Lenkija, Vengrija, Slovakija, Rumunija ir daugelis kitų šalių."
Visi pateikti skaičiai — tai išlaidos neįskaičiuojant būsto nuomos. O nuoma Vilniuje — tai reali išlaidų straipsnis didelei daliai pensininkų. Tie, kurie neturi nuosavo būsto, atsiduria žymiai pažeidžiamesnėje padėtyje: nuomai ir gyvenimui kartu pensijos neužteks.
Būtent todėl realus skurdo lygis tarp vyresnio amžiaus žmonių šalyse su pensijų deficitu — žymiai aukštesnis, nei rodo statistika.
Atotrūkis tarp Liuksemburgo ir Gruzijos — tai ne tik valstybės dosnumo skirtumas. Tai dešimtmečių ekonominio vystymosi, BVP vienam gyventojui, pensijų sistemos sandaros ir privačių santaupų kultūros atspindys.
„Pensijų dydis Europoje gali skirtis 10 kartų, lyginant vidutines pensijas. Tačiau tai normalu, nes BVP vienam gyventojui ar nominalus darbo užmokestis taip pat skiriasi kelis kartus, o daugumoje šalių pensijos susietos su ankstesnėmis pajamomis", — aiškina ekonomistas Raulas Eametsas.
Skandinavijos šalys tradiciškai pirmauja ne tik pagal pensijų dydį, bet ir pagal visos socialinės apsaugos sistemos kokybę — sveikatos apsaugą, būsto prieinamumą ir priežiūrą seniems žmonėms. Didelė pensija Suomijoje ar Danijoje — tai didelių mokesčių ir didelių atlyginimų per visą darbinį gyvenimą pasekmė.
85% pragyvenimo minimumo — tai ne tragedija. Tačiau tai ir ne rami senatvė. Tai reiškia: reikia skaičiuoti, planuoti ir nesitikėti tik valstybės.
Lietuvos antrosios pakopos pensijų reforma — galimybė papildomai kaupti — būtent todėl tapo tokia svarbi. Ir būtent todėl aplink ją taip suaktyvėjo sukčiai: ten, kur yra pinigų ir neapibrėžtumo, visada atsiranda norinčių tuo pasinaudoti.
Tiems, kurie tik kuria karjerą — šio straipsnio skaičiai yra signalas: apie pensiją verta galvoti dabar, o ne sulaukus 60 metų. Privatos santaupos, antrosios pakopos pensijų fondai, investicijos — tai ne prabanga, o protingas pasirengimas ateičiai.
Europos pensijų atotrūkis niekur nedings per artimiausius dešimtmečius. Tačiau nuo sprendimų, kuriuos priimate šiandien, priklauso — kurioje šio žemėlapio dalyje atsidursite jūs.
Komentarai